Sukamojo veleno lūpų sandarikliaipaprastai žinomi kaip alyvos sandarikliai. Jie montuojami sukamųjų guolių korpusuose ir santykinai juda besisukančio veleno atžvilgiu. Metalinis įdėklas suteikia konstrukcinę atramą, o keliaraiščio spyruoklė suteikia radialinę išankstinę apkrovą sandarinimo lūpai, užkertant kelią tepalo nutekėjimui ir išorinių teršalų patekimui.
Įprastų alyvos sandariklių skerspjūvių schema
1. Veleno medžiaga: dažniausiai anglinis plienas arba nerūdijantis plienas. Didelės spartos darbams naudojama chromo danga, kurios kietumas HRC 40–45.
2. Sukamojo veleno ir korpuso angos konstrukcija: veleno paviršius turi būti lygus ir be įbrėžimų. Spiralinio apdirbimo žymės gali sukurti siurbimo efektą, dėl kurio gali nutekėti; todėl veleno plotą, kuriame sumontuotas sandariklis, rekomenduojama šlifuoti iki Ra 0,1–0,5 μm paviršiaus šiurkštumo. Didėjant sukimosi greičiui, reikalinga lygesnė apdaila.
Kad būtų lengviau montuoti ir išimti, velenas ir korpuso anga turi būti su nuožulniais arba užapvalintais kraštais, kaip parodyta 1 ir 2 paveiksluose.
1 pav. Korpuso angos nuožulnios konstrukcijos konstrukcija
2 pav. Sukamojo veleno nuožulnios konstrukcijos konstrukcija
Yra daug veiksnių, turinčių įtakos sandarinimo efektyvumui. Be paties alyvos sandariklio medžiagos ir struktūros, tokie veiksniai kaip terpė, temperatūra, slėgis, tepimas, greitis ir paviršiaus šiurkštumas tiesiogiai veikia veikimą – ir šie veiksniai dažnai sąveikauja vienas su kitu. Toliau pateiktos diagramos pateikiamos kaip naudotojo nuoroda.
3 pav. Temperatūros poveikis alyvos sandarikliams
Kruopštus montavimas yra būtina sąlyga, kad alyvos sandariklis tinkamai veiktų.
